Dinozaurų klasifikacija pradėta 1842 m., kai seras Richard Owen sujungė iguanodontus, megalozaurus ir Hylaeosaurus į vieną roplių pobūrį, kurį pasiūlė vadinti dinozaurais. 1887-88 m. Harry Seeley suskirstė dinozaurus į du didelius būrius – driežadubenius ir paukščiadubenius, pagal jų dubens kaulų struktūrą. Šis suskirstymas liko iki šių laikų, netgi po didelių pasikeitimų dinozaurų taksonomijoje.
Dinozaurų klasifikacijoje didžiausias permainas sukėlė XX a. šeštajame dešimtmetyje pasirodę entomologo Willi Hennig darbai, kurie vėliau išsivystė į šiuolaikinę kladistiką. Rūšims, kurios žinomos tik iš fosilijų klasifikuoti kladistikos metodai, padedantys nustatyti evoliucinius ryšius tarp skirtingų gyvūnų grupių, pasirodė esą labai tinkami. XX a. dešimtajame dešimtmetyje kladistikai ėmus naudoti kompiuterinį modeliavimą, paleontologai pirmieji tarp zoologų pilnai priėmė šią sistemą. Palaipsnis dinozaurų kladogramos kūrimas, pasitelkiant naujus atradimus, kurie padėjo surasti anksčiau nežinomus ryšius tarp skirtingų taksonų, ėmė stabilizuotis XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje. Nors kladistika yra vyraujanti sistema tarp mokslininkų paleontologų, Linėjaus sistema tebėra naudojama kai kurių mokslininkų, ypač darbuose skirtuose plačiajai publikai.
Žemiau pateikiama klasifikacinė schema remiasi 2004 m. vadovėliu kolegijoms Vertebrate Palaeontology. Jos struktūra sudaryta taip, kad atspindėtų evoliucinius ryšius (kaip tai daroma kladogramoje arba evoliucijos medyje), tačiau išlaiko Linėjaus taksonomijos taksonus. Šis schema išlieka mažai kintanti, nors ir buvo atnaujinta po 2000 m. išleisto antrojo leidimo, atsižvelgiant į naujausius tyrimus.