Asimiliãcija (liet. supanašė́jimas) – tai procesas, kai vienas garsas tampa panašus į greta stovintį kitą kuriuo nors aspektu ar tam tikrais atvejais visai išnyksta. Asimiliaciją nulemia fiziologinės kalbos padargų savybės – nesugebėjimas greitai pereiti nuo vieno garso prie kito.
Asimiliacija lietuvių kalboje
Lietuvoje kalboje asimiliacija vyksta trim atvejais, kurie remiasi šiomis fonetinėmis garsų savybėmis:
- skardumu/duslumu. Lietuvių kalbos priebalsiai grupuojami į skardžiųjų ir dusliųjų poras: – , – ir pan. Skardusis priebalsis, atsidūręs prieš kitą duslųjį, suduslėja ir atvirkščiai: rūgpienis , rąstgalys ir pan. Visi priebalsiai, einantys prieš skardųjį, lietuvių kalboje negali būti duslūs, o einantys prieš duslųjį – skardūs. Esant šio tipo asimiliacijai balsiai ir pusbalsiai (balsingieji priebalsiai) nedalyvauja. Taip pat susidūrus dviem iš eilės einantiems tos pačios dusliųjų/skardžiųjų poros priebalsiams, naikinamas pirmasis: atdaras , sulig klyksmu ir pan.
- pučiamųjų priebalsių skardumu/duslumu. Susidūrus bet kuriems dviem garsams iš grupės , , , , , , , , pirmasis visuomet naikinamas: išsiurbimas , užstalė , kas šaukia? .
- minkštumu/kietumu. Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus ) skirstomi į minkštuosius ir kietuosius: – , – ir t. t.
- priebalsis, atsidūręs prieš priešakinės eilės balsį arba užpakalinės eilės balsį, prieš kurį rašte žymimas minkštumo ženklas „i“, suminkštėja: rikis , liūtė ir pan.
- priebalsis, stovintis prieš kitą minkštąjį priebalsį, taip pat suminkštėja: linksmintis , kriauklė ir pan.
Su labai retomis išimtimis šio tipo supanašėjimas taikomas visiems lietuvių kalbos priebalsiams ir pusbalsiams, išskyrus .
Asimiliacija lietuvių kalboje visuomet yra regresyvinė, t. y. garsai veikia tik prieš juos stovinčius garsus. Tarkime, žodyje irklas garsas nesuminkština po jo einančių priebalsių .
Išnašos