Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Habsburgų monarchija vok. Habsburgermonarchie | |||||
| |||||
| |||||
Paveldimosios valdos 1789 m. | |||||
Sostinė | Viena (1440–1583; 1611–1804) Praha (1583–1611) | ||||
Kalbos | Lotynų (oficiali iki 1784 m.) Vokiečių (nuo 1784 m.), kitos vietinės kalbos | ||||
Religija | Romos katalikybė (oficiali) | ||||
Valdymo forma | Monarchija | ||||
Erchercogas | |||||
1526–1564 | Ferdinandas I (pirmasis) | ||||
1792–1804 | Pranciškus II (paskutinis) | ||||
Era | Naujieji laikai | ||||
- Įkūrimas | 1526 m., 1526 | ||||
- Paskelbta imperija | 1804 m. | ||||
Valiuta | Austrijos forintas |
Habsburgų monarchija (dažnai vadinama Austrijos monarchija arba tiesiog Austrija) – teritorijos, valdytos Habsburgų dinastijos Austrijos šakos ir vėlesnės Habsburgų-Lotaringų šakos tarp 1526 ir 1867/1918 m. Sostinė buvo Viena. Habsburgų monarchija po 1804 m. gavo oficialų pavadinimą – Austrijos imperija, o tarp 1897 ir 1918 m. – Austrija-Vengrija.
Monarchija susidarė iš Habsburgų valdomų teritorijų (daugiausia buvusių dabartinėje Austrijoje ir Slovėnijoje), kurias Habsburgai pamažu užvaldė nuo 1278 m., nesudariusių vieningos valstybės. Habsburgų monarchijos reikšmė išaugo iki europinio lygio, kai Austrijos didysis kunigaikštis Ferdinandas, jaunesnysis Karolio V brolis, po Čekijos ir Vengrijos karaliaus Liudviko II žūties Mohačo mūšyje su turkais, buvo išrinktas šių dviejų šalių karaliumi. Habsburgų valdos sudarė didelę jų šimtmečius valdytos Šventosios Romos imperijos dalį.
Teritorijos, kuri vėliau tapo Austrija-Vengrija (su nedidelėmis išimtimis) pavadinimai:
Nors Habsburgų Austrijos šakos valdytos teritorijos laikui bėgant keitėsi, pagrindą visada sudarė trys grupės:
Skirtingais laikotarpiais Austrijos Habsburgų valdžioje buvo ir kitos teritorijos:
Austrijos Habsburgai tarp 1553 ir 1740 bei tarp 1745 ir 1806 m. taip pat buvo ir Šventosios Romos imperijos imperatoriai.
Austrijos Habsburgų valdos faktiškai nesudarė vieningos valstybės. Tai greičiau buvo įvairių valdų rinkinys, kurio atskiros dalys turėjo savo privilegijas, dažnai net atskiras teisines bei atstovavimo sistemas. Iki XVII a. nebūtinai visas Habsburgų teritorijas turėjo valdyti tas pats asmuo – jaunesni valdančiosios šeimos nariai dažnai valdydavo atskiras „Paveldimųjų žemių“ dalis kaip privačias valdas. Pirmos rimtos pastangos centralizuoti šalį prasidėjo valdant Marijai Terezai ir ypač jos sūnui Jozefui II XVIII a. viduryje, tačiau daugelio radikalių centralizacijos reformų buvo atsisakyta dėl plataus pasipriešinimo, nors palaipsnė centralizacija vyko toliau.
Dar kartą šalies centralizacija užsiimta 1849 m., numalšinus įvairias 1848 m. revoliucijas. Pirmą kartą ministrai pabandė transformuoti monarchiją į centralizuotą biurokratinę valstybę, valdomą iš Vienos. Vengrijos karalystė nustojo egzistuoti kaip atskiras vienetas, nes buvo padalinta į keletą sričių. Po Habsburgų pralaimėjimų 1859 ir 1866 m. karuose šios politikos atsisakyta, o kelerių metų eksperimentų XIX a. 7-tojo dešimtmečio pradžioje buvo prieita prie garsiojo Ausgleich arba kompromiso (1897 m.), pagal kurį sukurta vadinamoji dualistinė Austrijos-Vengrijos monarchija. Šioje sistemoje Vengrijos karalystei buvo suteiktas suverenitetas ir parlamentas, paliekant personalinę uniją ir bendrą užsienio ir karinę politiką su Austrija. Nors nevengriškos Habsburgų žemės, dažnai klaidingai vadinamos „Austrija“, ir turėjo savo centrinį parlamentą (Reichsrat arba Imperijos taryba) bei ministerijas, tačiau jų oficialus pavadinimas – „Karalystės ir Žemės atstovaujamos Imperijos taryboje“ rodo, kad šios teritorijos nebuvo unitarine valstybe. Aneksavus Bosniją ir Hercegoviną (po ilgų okpuacijos ir administravimo metų) ji nebuvo priungta nei prie vienos iš Habsburgų monarchijos dalių, o valdoma bendro finansų ministro.
Austrija-Vengrija žlugo dėl neišspręstų etninių klausimų ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Pagal taikos sutartį didelės teritorijos buvo perduotos Rumunijai ir Italijai, sukurtos Austrijos (vokiečių-austrų teritorijos iš „Paveldimųjų žemių“) ir Vengrijos (iš vengriškosios senosios karalystės dalies) respublikos, o likusią monarchijos teritoriją pasidalino naujai susikūrusios valstybės – Lenkija, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (vėlesnė Jugoslavija) ir Čekoslovakija).
Habsburgų monarchija neturėtų būti painiojama su įvairiomis kitomis teritorijomis skirtingais laikotarpiais valdytais Habsburgų dinastijos atstovų. Habsburgų ispaniškoji šaka valdė Ispaniją ir daugelį kitų teritorijų nuo 1516 m. iki dinastijos išnykimo 1700 metais. Jaunesnioji Habsburgų dinastijos šaka valdė Toskaną tarp 1765 ir 1801 bei tarp 1814 ir 1859. Ištremta iš Toskanos ši šaka valdė Zalcburge nuo 1803 iki 1805 ir Viurcburge nuo 1805 iki 1814. Kita šaka nuo 1814 iki 1859 m. valdė Modenos kunigaikštystę, o antroji Napoleono Bonaparto žmona ir Austrijos imperatoriaus Franco duktė Marija Luiza Austrė tarp 1814 ir 1847 m. valdė Parmos kunigaikštystę.
|