Indijos kalbos

Indijos kalbos – Indijos subkontinente vartojamos kalbos. Indijos kalbos naudoja skirtingas rašto sistemas, kilusias iš brahmi rašto. Pakistane vartojamas pakeistas arabų raštas, o santalų kalba užrašoma kitonišku, fonetiniu, bet ne skiemeniniu raštu. Keletas Indijos kalbų turi senas ir turtingas literatūrines tradicijas, tarp jų: telugų kalba, bengalų kalba, marathų kalba, hindi, tamilų kalba, kanadų kalba ir urdu, o ypatingai viena iš pasaulio klasikinių kalbų – sanskritas.

Valstybinė Indijos Respublikos kalba yra hindi (devanagiri raštas). Hindi kalba apie 30 % Indijos gyventojų. Taip pat Indijos Respublikos konstitucija pripažįsta 22 konstitucines kalbas (žr. Oficialių Indijos kalbų sąrašas). Šalia jų dar yra daugybė kitų regioninių kalbų bei dialektų.

Indijos kalbas galima skirstyti į dvi grupes: indoarijų kalbos (priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai) šiaurėje ir dravidų kalbos pietuose. Be to, Centrinės Indijos kalnuose vartojamos austroazijiečių šeimos mundų grupės kalbos (apie 1,2 % žm.), šiaurėje ir šiaurės rytuose (Nepalo, Kinijos, Mianmaro pasienyje) – kinų-tibetiečių kalbos (apie 0,6 %). Atskirą austroazijiečių grupę sudaro khasių kalba (Meghalajos valstija). Andamanų ir Nikobarų salose vartojamos izoliuotos andamanų kalbos.

Be šių kalbų anglų kalba naudojama kaip darbinė daugelyje profesijų (teisė, informatika ir kt.).

Šaltiniai