Matematikoje skaičiauslogaritmas (gr.logos – santykis + gr.arithmos – skaičius) – laipsnio rodiklis, kuriuo reikia pakelti kitą fiksuotą skaičių (pagrindą), kad būtų gautas tas skaičius. Logaritmas yra atvirkštinė pagrindo kėlimo laipsniufunkcija. Veiksmas, kuriuo randamas skaičiaus logaritmas vadinamas logaritmavimu, o priešingas veiksmas vadinamas potencijavimu arba antilogaritmavimu.
Pavyzdžiui, 1000 logaritmas pagrindu 10 yra 3, nes 10 pakėlus 3 laipsniu gaunamas 1000: 1000 = 10 × 10 × 10 = 103. Bendru atveju, bet kuriems dviem realiems skaičiams b ir x, kur b yra teigiamas ir b ≠ 1,
Logaritmus atrado ir tyrė jų savybes škotų matematikas Džonas Neperis 1614 m., jis taip pat sukūrė „Nepero lazdeles“, kurios palengvino logaritmų skaičiavimą. Šiuolaikinį logaritmų žymėjimą įvedė XVIII a.Leonardas Euleris.
Praktiniams logaritmų skaičiavimams ilgą laiką buvo plačiai naudojama logaritminė liniuotė, kurią ilgainiui pakeitė šiuolaikiniai skaičiuotuvai.
Veiksmai su logaritmais
Logaritmų sudėties pakeitimas sandauga
yra lygus
Pavyzdžiui:
Įrodymas: ,o , taigi 2+3=5.;
Logaritmų atimties pakeitimas dalyba
Logaritmų atimtis yra priešingas veiksmas sudėčiai, todėl pologaritminius reiškinius (pažymėta raide 'X') reikės dalinti.
Pavyzdžiui: . Šis reiškinys bus lygus , taigi jis lygus .
Įrodymas: 3-2=1.
Pastaba: logaritmo pagrindas (pažymėta raide b) turi būti didesnis už nulį ir nelygus 1, o pologaritminis reiškinys (X) didesnis už 0.