Marčelas Mastrojanis (it.Marcello Mastroianni; 1924 m. rugsėjo 28 d. – 1996 m. gruodžio 19 d.) – italų aktorius, dažnai vadinamas didžiausia visų laikų šalies kino žvaigžde. 1994 m. už nuopelnus šaliai apdovanotas Italijos Respublikos ordinu „Už Nuopelnus šaliai“.
Biografija
Mastrojanis gimė Fontana Lirio kaimelyje Frozinonės provincijoje Idos ir Ottone šeimoje. Jo brolis Rugerro, vėliau tapęs kino montuotoju ir dirbęs keliuose filmuose kartu su Marčelo, gimė 1929 m.
Antrojo pasaulinio karo metu Marčelo tarnavo kariuomenėje ir buvo internuotas Vokietijos kariuomenės kalinių stovykloje, iš kurios jam pavyko pabėgti ir pasislėpti Venecijoje.
Karjera
1939 m. 14-metis Mastrojanis atliko epizodinį vaidmenį filme „Marionette“. Po keleto nereikšmingų pasirodymų, 1951 m. jis gavo pirmą didelį vaidmenį juostoje „Atto d’accusa“. Per dešimtmetį Mastrojanis tapo vienu žinomiausiu šalies aktoriumi, išgarsintas tokių filmų kaip „I soliti ignoti“ (1958) ir Federico Fellini „La Dolce Vita“ (1960). 1963 m. jis nusifilmavo dar viename Fellini filme „8 1⁄2“. Per savo karjerą Mastrojanis sukūrė beveik pusantro šimto vaidmenų garsiausių to meto Europos režisierių filmuose: Giuseppe De Santis „Giorni d’amore“ (1954), Luchino Visconti „Le notti bianche“ (1957), Mario Monicelli „Casanova 70“ (1965), Alberto Lattuada „Išlik savimi“ (1978), Fellinio „La città delle donne“ (1980) ir Nikitos Michalkovo „Juodosios akys“ (1987). Mastrojanis būdavo didžiausia šių filmų žvaigždė, jo partnerėmis ekrane buvo ryšiausios kino aktorė Marina Vlady, Jeanne Moro, Brigitte Bardot, Jacqueline Bisset, Nastassja Kinski, Shirley MacLaine, Virna Lisi. Ypač dažnai Mastrojanis ekrane pasirodydavo su viena gasiausių Italijos aktorių Sophia Loren – net 8 filmuose („Peccato che sia una canaglia“ (1955), „La fortuna di essere donna“ (1956), „Ieri, oggi, domani“ (1963), „Itališkos vedybos“ (1964), „I girasoli“ (1970), „Kunigo žmona“ (1970), „Una giornata particolare“ (1977) ir „Prêt-à-Porter“ (1994)).
Mastrojanis 3 kartus buvo nominuotas Oskaro apdovanojimui. Kartu su Jack Lemmon ir Dean Stockwell Mastrojanis yra yra vieninteliai aktoriai, 2 kartus pelnę pagrindinį – geriausio aktoriaus – apdovanojimą Kanų kino festivalyje.
Asmeninis gyvenimas
1950 m. Mastrojanis vedė aktorę Flora Carabella, su kuria po metų susilaukė dukters Barbaros. Jų santuoka faktiškai nutrūko 1964 m., į viešumą iškilus ryšiams su kitomis moterimis, tačiau oficialiai ji niekada nebuvo nutraukta (Flora mirė 1999 m., o Barbara – 2018 m.).
1968 m., kuriant filmą „Amanti“, Mastrojanis susipažino su amerikiečių aktore Faye Dunaway. Judviejų ryšys truko 2 metus, tačiau Mastrojaniui atsisakius skirtis su žmona ir ją vesti, Dunaway galiausiai jį paliko. „- Ji buvo moteris, kurią mylėjau labiausiai“, – vėliau tvirtino Mastrojanis.
1970–74 m. Mastrojanis gyveno su 19 metų jaunesne prancūzų aktore Catherine Deneuve, su kuria susilaukė dukters Kjaros. Per tą laiką jie kartu nusifilmavo 4 juostose, tačiau abu išliko susaistyti santuokomis su kitais asmenimis (Deneuve iki 1972 m. buvo ištekėjusi už britų fotografo David Bailey). Ryšiui nutrūkus, Flora siūlė Deneuve įvaikinti Kjarą, kurią dažnai prižiūrėdavo dėl abiejų tėvų užimtumo, tačiau prancūzė atsisakė.
1976 m. jis susipažino su filmų kūrėja ir rašytoja Anna Maria Tato, su kuria liko kartu iki savo mirties 1996 m.
Mastrojanis mirė nuo kasos vėžio būdamas 72. Mirties metu su juo buvo ne tik abi dukros, Tato, bet ir Deneuve. Pažymint liūdną datą, tą dieną buvo išjungtas Trevi fontanasRomoje – vieno garsiausių jo filmų „La Dolce Vita“ simbolis.
1997 m. Venecijos kino festivalyje, o vėliau ir Kanų kino festivalyje buvo parodytas 4 valandų trukmės dokumentis filmas „Marcello Mastroianni: mi ricordo, sì, io mi ricordo“, kurį sukūrė Tato. Carabella, Deneuve ir Chiara nesėkmingai bandė uždrausti šio filmo rodymą.