Norinaga Motoori

Norinaga Motoori jap. 本居 宣長
Norinagos Motorio autoportretas
Gimė	1730 m. birželio 21 d.
Mirė	1801 m. lapkričio 5 d. (71 metai) Macusaka, Mijės prefektūra
Tautybė	japonas
Veikla	filosofas, filologas, rašytojas, poetas

Norinaga Motoris (jap. 本居 宣長 = Motoori Norinaga; 1730 m. birželio 21 d. – 1801 m. lapkričio 5 d.) – Edo laikotarpiu gyvenęs japonų filosofas, filologas, rašytojas, poetas. Motoris buvo pagrindinis asmuo Kokugaku judėjime, siekusiame ieškoti esminių japonų tautos bruožų, todėl dažnai laikomas vienu iš ankstyvųjų japoniško nacionalizmo pradininkų.

Gyvenimas

Vaikystė

Motoris gimė 1730 m. birželio 21 d. Macusakoje, Isės provincijoje (dabar Mijės prefektūra). Jis buvo antrasis sūnus pirklių šeimoje – tėvas Sadatošis turėjo nuosavą parduotuvę. Motoris neteko tėvo kai jam buvo 11 metų. Parduotuvę teko uždaryti ir visa šeima persikraustė gyventi į kitą Macusakos vietą. Motorio motina Kacu tikėjosi, kad sūnus užaugs pirkliu ir vėl atidarys parduotuvę, todėl pasirūpino, kad jis, kaip ir kitų pasiturinčių pirklių šeimų sūnūs, gautų platų išsilavinimą – pradedant kaligrafija, No dainomis, šaudymu iš lanko ir baigiant arbatos gėrimo ceremonija. Motoris taip pat buvo mokomas būti prekybininku, tačiau su laiku Kacu pastebėjo sūnaus aistrą skaitymui. Motina suprato, kad Motoris nebus verslininku ir nusprendė jį nukreipti į medicinos mokslą. Tuo metu gydytojų darbas nebuvo prestižinis, tačiau jie uždirbdavo pakankamai pinigų pragyvenimui bei turėjo galimybę studijuoti. Nors Motoris sutiko būti gydytoju, jo tikrieji ketinimai buvo kitokie. Savo atsiminimuose jis rašė: „Užsidirbti pragyvenimui praktikuojant mediciną yra nedora ir niekinga. Tai ne vyrų pašaukimas.“ Tačiau būdamas darbštus žmogus ir mąstydamas praktiškai, jis paklausė motinos ir pasirinko profesiją, kuri suteikė jam lėšų ir laiko, kad galėtų siekti savo tikrojo pašaukimo.

Studijų laikotarpis Kiote

1752 m. motinos paskatinimu Motoris išvyko studijuoti mediciną į Kiotą. Studijų laikotarpiu jis gyveno ir mokėsi pas neokonfucioniastą Horį Keizaną. Per penkerius su puse metų praleistų Kiote Motoris linksminosi tiek pat laiko, kiek mokėsi: dažnai žiūrėdavo no ir kabuki vaidinimus, jodinėjo arkliais, rūkė bei daug gėrė sakės. Kai jo motina, kuri prisidėjo prie jo pragyvenimo Kiote, sužinojo apie jo piktnaudžiavimą sake, laišku jį įspėjo negerti daugiau nei trijų puodelių per dieną.

Per jo apsistojimo laikotarpį Kiote, Noriganas daugiau susidomėjimo rodė japonų literatūrai nei medicinai. Su Horio Keizano pagalba jis mokėsi apie japonų bei kinų kalbų filologiją, literatūrą, susižavėjo Keičiu ir Ogio Sorai darbais. Viso to įkvėptas, nusprendė įsitraukti į japonų istoriją, kalbą ir filosofiją nagrinėjančią kokugaku mokyklą.

Tolimesnis gyvenimas Macusakoje

1757 m. Motoris grįžo atgal į gimtąją Macusaką, kur pradėjo praktikuoti pediatriją. Nors ir būdamas labai užsiėmęs darbu, jis savarankiškai studijavo japonų klasikinius tekstus: Gendži monogatari, Nihon šioki (Japonijos kronikos), Kamo no Mabučio knygas. Kaip gydytojas jis perėmė vieno iš protėvių vardą – Motoris. 1760 m. susituokė su Murata Mika, tačiau santuoka ilgai netruko – po 3 mėnesių jie išsiskyrė. Po dvejų metų susituokė su Kusabuka Tami, 1763 metais susilaukė pirmojo sūnaus. Iš viso turėjo du sūnus ir tris dukras. Jo sūnus Hauniva sekė tėvo pėdomis ir tapo Japonijos klasikinės literatūros tyrinėtoju.

1763 m. buvo ypač svarbūs Motoriui: Macusakoje apsilankė Mabučis ir Motoris turėjo galimybę su juo susitikti. Šis susitikimas pakeitė Motorio mokymosi kryptį bei metodus. Jis paprašė, kad Mabučis peržiūrėtų jo užrašus apie Kodžiki (seniausia išsami Japonijos kronika), tačiau gavo patarimą pirmiau išanalizuoti Manjošiu (senovės peozijos rinktinė), kad geriau suprastų senovės japonų kalbą. Po šio susitikimo jie ir toliau palaikė ryšius, todėl Motoris, paskatintas Mabučio, visiškai pasinėrė į Kodžiki tyrimus.

Savo vėlyvaisiais gyvenimo metais Motoris tarnavo Kijo žemės valdytojui, nuolat keliavo į Kiotą vesti paskaitų. Nors pagarsėjo kaip kokugaku tyrinėtojas, Motoris 40 metų dirbo gydytojų ir priimdavo pacientus iki pat savo mirties.

Motoris mirė 1801 m. rugsėjo 29 d. Palaidotas Jamamuro viršukalnėje, aštuoni kilometrai nuo Macusakos miesto centro. Tai buvo jo noras, kurį išreiškė likus metams iki savo mirties, testamente. Taip pat jis paprašė laidotuvių pagal budistų papročius, tačiau šintoistinio kapo. Kaip rašoma jo testamente: „Kapas turi būti septynių shaku ploto (2,1 m²). Padarykite piliakalnį šiek tiek už kapo centro ir pasodinkite ant jo vyšnią.“ Vyšnia buvo pasodinta ir dabar ji kiekvieną pavasarį pražysta virš jo kapo.

Darbai

Ašivake Obune

Dar studijuodamas Kiote jis parašė veikalą Ašivake Obune apie vaka poeziją. Pagal jį, poema turi būti meno kūrinys žodžiu, kuris išreiškia poeto jausmus, o ne kalba apie moralę ar politiką. Žodžiai turi būti pasirinkti atsargiai, kitaip poema taps vulgaria. Graži kalba padaro seklią idėją prasminga, o vulgari kalba ja sugadina. Savo darbe Motoris labai dažnai minėjo retorikos svarbą rašant poeziją. Jis primygtinai reikalavo tinkamo visų žodžių pasirinkimo bei grakščios sintaksės. Kaip jis rašė savo darbe: „Žiūrint iš žmogaus prigimties, nenuostabu, kad žmogus gali sukurti gerumo ir dorybės eilėraščius, nors ir jo širdis pilna pykčio bei blogio <..> Retorika yra posmo siela, tai yra žmogaus jausmų esmė.“

Kodžiki-den

Motorio svarbiausi darbai buvo Kodžiki-den (Kodžiki komentarai), parašytas per 35-erius metus, ir pastebėjimai apie Gendži Monogatari. Motoris tikėjo, kad iš Kinijos kilęs konfucianizmas prieštaravo senovės Japonijos paveldui, kilusiam iš natūralaus spontaniškumo jausmo bei dvasios. Kaip jaunas mąstytojas jis vadovavosi Ogiu Sorai metodais. Pagal Ogiu, norint surasti tikrą Japonijos klasikinių tekstų reikšmę, būtina atsiriboti nuo konfucianizmo. Motoris tai papildė teigdamas, kad reikia atsiriboti ir nuo Japonijai didelę įtaką padariusios Kinijos kalbos bei kultūros.

Kodžiki yra parašytas kiniškais rašmenimis. Motorio pagrindinis tikslas buvo išanalizuoti Kodžiki pašalinant Kinijos įtaką bei idėjas. Tai ir lėmė Kodžiki-den atsiradimą, kuriame jis tyrinėjo ir siekė išgryninti senovės japonų mąstymą. 1798 m. birželį, po 34-erių metų mokymosi bei rašymo, jis užbaigė savo 44 tomų veikalą. Motoris pradėjo jį rašyti būdamas trisdešimt ketverių, o baigė šešiasdešimt aštuonerių.

Vaka poezija

Shikishima no / Yamato gokoro wo / Hito towaba / Asahi ni niou / Yama-zakura-bana

Paklaustas apie Japonijos sielą, / Aš pasakyčiau / Kad, tai yra / Kaip laukinė vyšnia / Žėrinti ryto saulės spinduliuose.

Šios gerai žinomos vaka poezijos eilės buvo užrašytos ant Motorio portreto, kurį jis nutapė pats, būdamas šešiasdešimt vienerių. Iš viso Motoris parašė apie 10 000 vaka eilių. Daugiau nei 300 jų yra minimos jam labai patikusios vyšnios, simbolizavusios jo paties gyvenimą, požiūrį į studijas.

Kitų Motorio sukurtų eilių pavyzdžiai:

Užrašyta ant paveikslo, kurį jis nutapė būdamas keturiasdešimties:

Mezurashiki / Koma Morokoshi no / Hana yori mo / Akanu iroka wa sakura nari keri

Tai ne romanas / gėlė iš Korėjos ar Kinijos / Bet vyšnios žiedlapiai / Kurie turi spalvą ir kvapą / Nuo kurių aš niekada nepavargstu.

Sukurta pabaigus savo didyjį veikalą Kodžiki-den:

Furugoto no / Fumi wo ra yomeba / Inishie no / Te-buri koto-toi / Kiki miru gotoshi

Skaitau Kojiki, / Jaučiuosi lyg aš / Stebiu protėvius / Ir klausausi jų pokalbių.

Atminimo muziejus

Macusakoje esančiame name, kuriame nuo 12-os iki 72-iejų gyveno Motoris, šiuo metu veikia jo vardo atminimo muziejus (jap. 本居宣長記念館 = Motoori Norinaga kinenkan). Šis namas 1953 m. Japonijos vyriausybės buvo paskelbtas kaip specialus nacionalinis paminklas. Buvo stengiamasi atkurti namo interjerą, kuo galima panašesnį į tą, kuris buvo, kai name gyveno Motoris. Jo darbo kabinete, kuris yra antrame aukšte, šiuo metu yra eksponuojami keli originalūs rankraščiai. Muziejuje, taip pat yra daugybė daiktų, kurie yra saugomi, kaip Japonijos svarbi kultūros dalis. Lankytojams yra rodoma tik nedidelė jų dalis.

Šaltiniai