Talmudas (hebr. תלמוד Talmud) – daugiatomis judaizmo religinių raštų rinkinys, vėlyvosios antikos rabinų diskusijų apie žydų įstatymus ir papročius, moralę, istoriją ir kt. sąvadas. Tai centrinis rabiniškojo judaizmo tekstas, judėjų religinio įstatymo pagrindas, savo reikšme nusileidžiantis tik Tanachui.
Talmudą sudaro Mišna (apie 200 m. e. m.), pirmasis rašytinis judėjų Sakytinio Įstatymo kompendiumas, ir Gemara (apie 500 m. e. m.) – Mišnos aiškinimas, kurio tekstas dažnai nukrypsta į kitas temas arba virsta plačiu Tanacho komentaru.
Žodžiai „Talmudas“ ir „Gemara“ dažnai vartojami sinonimiškai. Visas Talmudas taip pat tradiciškai vadinamas Šas – tai hebrajiškų žodžių šiša sedarim santrumpa, reiškianti šešias Mišnos dalis.
Pagal žydų tradicijas, Talmudą, Mišną (משנה, „kartojimas“) surinko rabinas Judah haNasi apie 200 m. e. a. Tradicinę Mišną sudaro 6 knygos:
Turėdami Mišną, kitus 3 šimtmečius Palestinos ir Babilono rabinai ją skaitydami analizavo, aptarinėjo bei papildė savo mintimis. Po rabinų diskusijų surašymo, apie 500 m. atsirado pilnasis Talmudas, sukaupęs Mišnos ir Gemaros (גמרא ver. „pabaigtas“) komentarų knygas.
Šiais laikais Talmudas spausdinamas ir su šiais papildomais tekstais:
Yra dvi baigtinio Talmudo versijos:
Talmude surašytos rabinų interpretacijos apie Toros knygos įstatymus, žydų gyvenimo taisykles, papročius ir rabinų filosofiją.