Ukrainos kinas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – asmenvardžių rašyba, stilius Jei galite, sutvarkykite.

Ukrainos kinas – integrali Ukrainos kultūros dalis, kurią sudaro kino kūryba, kino teatrai, kino žiūrėjimo, recepcijos praktikos, kino institucijos ir kt. Ukrainos kino raida turtinga technologiniais atradimais, kino kultūra, ir savita kino kalba, žinoma kaip “Ukrainos poetinio” kino mokykla. Ukrainoje kūrė svarbūs ir įtaką pasaulio kino istorijai padarę režisieriai/ės: Oleksandr Dovzhenko (ukr. Олександр Довженко), Dziga Vertov, Kira Muratova ir kt. Ukrainoje sukurti svarbūs pasaulio kino istorijai filmai: „Žmogus su kino kamera“ (ukr. Людина з кіноапаратом, rež. D. Vertov, 1929), „Žemė“ (ukr. Земля, rež. Oleksandr Dovženko, 1930), „Užmirštų protėvių šešėliai“ (ukr.Тіні забутих предків, rež. Sergejus Paradžanovas, 1965) ir kt.

Ankstyvasis kinas (1896–1921)

Pirmieji brolių Liumjerų kino rodymai įvyko 1896 m. spalio 13 d. Lvove. Tačiau kino ištakos Ukrainoje dažnai siejamos su vietiniu technologiniu atradimu – 1893 m. Odesoje Josip Timčenko (ukr. Тимченко Йосип Андрійович) ir M. Freidenbergo išrastu kineskopu. O pirmuoju kino operatoriumi laikomas fotografas Alfred Fedeckij (ukr.Федецький Альфред Костянтинович), 1896 m. Charkive nufilmavęs pirmąjį dokumentinį filmą, vaizduojantį  1-ojo Orenburgo kazokų pulko džiūgavimą (ukr. Джигітування козаків 1-го Оренбурзького козацького полку).

Ankstyvojo kino laikotarpiu kino kultūroje ypatingą vietą užėmė: Odesos, Kijevo, Charkovo ir Jekaterinoslavio (dabar Dniepras) miestai, juose įsikūrę pagrindiniai šalies kino teatrai ir filmų platinimo kontoros. 1909–1910 m. formuojasi vaidybinių filmų kūrybos pradžia, kurios pirmieji režisieriai, kaip ir įprasta anam metui buvo teatralai: Oleksa Oleksienko (ukr. Олекса Олексієнко), Dmitro Suhovii (ukr. Байда-Суховій Дмитро Михайлович) ir Danilo Sachnenko (ukr. Сахненко Данило). D. Sachnenko, Jekaterinoslavlio kino operatorius ir režisierius,  sukūrė pirmą ilgametražį vaidybinį filmą „Zaporožės sečė“ (ukr. Запорізька січ, 1912), apie XVIIa. kazokų kovas su turkais ir totoriais. Filmas laikomas ir pirmuoju istoriniu Ukrainos kino istorijoje.

VUFKU veikla (1922–1930)

1922 m. Ukrainai tapus viena iš Sovietų Sąjungos respublikų, visi kino raidos procesai siejami su ano meto pagrindine kino institucija -  Ukrainos foto-kino valdyba (VUFKU, ukr. Всеукраїнське фотокіноуправління) veikusia iki 1930 m. VUFKU veikė autonomiškai, nepriklausomai nuo centrinių SSRS kino institucijų Maskvoje ir buvo atsakinga už visus nacionalizuotus kino procesus (kino studijas, platinimą, kino teatrus ir t. t.). VUFKU veiklos etapas siejamas su kino gamybos vešėjimu, kultūros lauko ukrainizacija, avangardinio, meninių ambicijų turinčio kino klestėjimu. Šis turtingas kino etapas dar vadinamas „Ukrainos holivudu“.

Per aštuonis VUFKU veiklos metus buvo sukurta  apie 140 vaidybinių filmų, keli šimtai dokumentinių ir dešimtys animacinių filmų. Šiuo laikotarpiu buvo sukurti etapiniai pasaulio ir Ukrainos kino istorijoje filmai:  Žmogus su kino kamera (rež. Dziga Vertov, Людина з кіноапаратом, 1929), Žemė (rež. Aleksandr Dovženko, Земля, 1930) ir t.t  O Viačeslav Levandovskyj  (ukr. В’ячеслав Левандовський) 1927 m. sukuria ir pirmąjį Ukrainos kino istorijoje animacinį filmą „Pasaka apse šiaudinį oželį“ (Казка про солом’яного бичка).  

Formuojasi aktyvi kino teorijos ir kritikos mokykla, kurios atstovai/ės aktyviai aptarinėja ir plėtoja vokiečių ekspresionizmo, prancūzų impresionizmo, sovietų montažo įtakas ano meto Ukrainos filmuose. 1929 m. Kyjive atidaryta tuo metu visoje Ukrainoje didžiausia kino studija, kuri 1957 m. pervadinta į O. Dovzhenko kino studija. Per ateinančius metus kino industrija stipriai išsiplečia, išauga kino teatrų lankomumas. Todėl Ukraina tapo vienu iš svarbiausių kino gamybos centru visoje Sovietų sąjungoje, kuomet buvo pagaminama apie 30 % visos Sovietų Sąjungos kino produkcijos.

1930 m. Ukrainos kino institucijos netenka autonomijos, sugriežtinta stalinizmo cenzūra lemia daugumos prieš tai sukurtų filmų draudimą, apkaltinus nacionalizmu, formalizmu ir natūralizmu. Palaipsniui įsigali socrealizmas, o 1932/33 metai ženklina kultūros, kino elito represijų pradžią ir holodomorą.

Nebylaus laikotarpio filmai

Šiuo laikotarpiu dirba ypatingai svarbus ir reikšmingas kino istorijai Ukrainos režisierius ir poetinio kino pradininkas O. Dovzhenko, sukuria Zvenigora (ukr. Звенигора, 1928 m.), Arsenalas (1929 m.), Žemė (1930 m.), juose filosofiškai ir poetiniu stiliumi apibendrinta dramatiška dvidešimto amžiaus pradžios, Ukrainos istorija (kolektyvizacija, revoliucija, pilietinis karas), naudotos novatoriškos kino montažo priemonės. Šioje žymioje trilogijoje atsiskleidęs savitas Dovženko braižas, pavadintas “poetinio kinu” – po kelių dešimečių įgausiančio Ukrainos poetinio kino mokyklos ar Ukrainos poetinio kino srovės vardą.

Šiuo etapu ryškių dokumentinių filmų sukūrė režisierius D. Vertovas Odesos, Kyjivo mietų apylinkėse filmuotas Žmogus su kino kamera – tapo reikšmingiausiu 3 deš. dokumentinio kino, miesto simfonijos žanro pavyzdžiu, jo sukurtas „Donbaso simfonija. Entuziazmas“ 1930 m. – pirmasis Ukrainos garsinis dokumentinis filmas.

1924–1925 m. Odesoje filmuojamas garsusis Sovietų sąjungos filmas Šarvuotis Patiomkinas (rež. Sergej Eizenštein) montažo teorijos įgyvendinimas viso filmo metu, ir ypatingai garsiojoje Odesos laiptų scenoje tampa paradigminių sovietinio montažo teorijos pavyzdžiu.

Ukrainos poetinis kinas

Pokariu, Ukrainos kino industrija išgyveno ekonominę, institucinę ir kūrybinę krizę, kino kūrybos atsigavimas siejamas su 7 deš. Poetinio kino srove/mokykla, kurios susiformavimui didžiulę įtaką darė autorinio kino savitumo ieškojimai, ukrainiečių tapatybės, grįstos nacionalinėmis mitologemomis ir kalba, konstravimas ir laisvesnė kultūros politika sąlygota “atlydžio”. Šiuo laikotarpiu lyderiauja A. Dovženkos studija Kyjive ir Odesos kino studija. Pastarojoje kuria ryškūs Sovietų Sąjungos autorinio kino režiserės/iai: Marlenas Chucijevas, Kira Muratova. Pagrindiniai poetinio kino režisieriai telkėsi Dovženko kino studijoje.

Ukrainos poetiniam kinui būdinga folklorinės temos, vaizdinės metaforos, pasakojimai lokalizuoti praeityje, kaimo kraštovaizdyje. Pirmasis šią tendenciją atspindėjęs filmas ”Užmirštų protėvių šešėliai” (Тіні забутих предків, rež. S. Paradžanovas, 1965), pasakojęs apie Karpatų kaimo žmonių meilės istoriją. Filmas sulaukė didžiulio įvertinimo tarptautiniuose kino festivaliuose:

“Filmo tema ir stilius buvo labai nauja, to ko nebuvo tikimasi iš Sovietų Sąjungos kino. Filmas pasakojo universalią tragišką istoriją, kurią užsienio kino kritikai netrukus pavadino ”pamiršto Šekspyro šešėliai” ar “Karpatų Romeo ir Džiuljeta”.

Poetinį kino braižą toliau vystė, “Užmirštų protėvių šešėlių” operatorius Yurii Ilienko (ukr. Юрій Герасимович Іллєнко), sukūręs “Baltą paukštį su juoda dėme” (ukr. Білий Птах З Чорною Ознакою, 1968), kuriame tęsė tinkamiausių spalvų, planų ir rakursų ukrainiečių kultūros folkorinei simbolikai išreikšti, dėl ko Iljenko filmai dažnai vadinti “tapybišku kinu”. Leonid Osyka (ukr. Леонід Михайлович Осика) filmas „Akmeninis kryžius“ (ukr. Камінний хрест, 1968) nagrinėjo emigracijos ir tapatybės klausimus. Bene ryškiausias šio judėjimo režisierius Ivan Mikolaichuk, Ukrainos kino žvaigždė, scenaristas atstovavęs vakarų Ukrainos tapatybę, 1979 m. sukuria „XX Babylon“ – kuriame dar kartą sugrįžta poetinio kino braižas.

Stagnacija, kinas po Sovietų Sąjungos griūties

8 deš. Ukrainos kine, siejamas su stagnacija ir cenzūra, kuri žymėjo ir “poetinio kino” pabaigą – kino operatorius ir režisierius Iljenko, visam dešimtmečiui palieka Ukrainą ir kuria Jugoslavijos kino studijoje. Ukrainoje, kaip ir kitose Sovietų Sąjungos kino studijose pasirodo žanriniai, televiziniai filmai. Šiuo laikotarpiu Ukrainoje sukurti “Dartanjanas ir trys muškietininkai” (rež. Георгий Эмильевич Юнгвальд-Хилькевич, 1978) ar miuziklas “Elektroniko nuotykiai” (rež. Konstantin Bromberg, 1979) tapo vieni populiariausių Sovietų Sąjungos kino ir TV istorijoje. 9 deš. stagnacija eižėjimą ima ženklinti Muratovos ir Ijenko nauji darbai, tačiau sovietinės sistemos griūtis kine tampa akivaizdi po 1986 m. kuomet ekranus išvysta cenzūruoti, anksčiau nerodyti  autorinio kino filmai.

1991 – Sugriuvus Sovietų sąjungai, kartu iširo ir sovietinės kultūros institucijų sistema, įskaitant ir kino gamybos, platinimo centrus, kino teatrus. Kino industrija pateko į sąstingio būseną, nes kaip ir kitose neseniai nepriklausomybė atgavusiose valstybėse truko valstybinio ir privataus finansavimo. Šalia finansų trūkumo, atsirado poreikis ir kokybiniam kino industrijos pertvarkymui.

Šiuolaikinis Ukrainos kinas iki Euromaidano

XXI a. Ukrainos kine iškilo nauja kino kūrėjų karta, trumpametražiai filmai pastebimi tarptautiniuose kino festivaliuose: Taras Tomenko trumpametražis filmas “Tiras” (Tыр, 2000) įvertintas Niujorko kino akademijos Panoramos prizu Berlinalėje, Igor Strembitskyy trumpametražis filmas “Pakeleiviai” (Подорожники, 2005) apdovanotas Auksine palmės šakele. Plataus tarptautinio įvertinimo sulaukė Oleg Sentsov filmas „Žaidėjas“ (Гамep, 2011). Nepaisant šių autorinio kino pavyzdžių ir įvertinimų iki pat Euromaidano kino teatruose dominuoja rusų kino produkcija ir bendradarbiavimo projektai su šios šalies kino industrija.

Ukrainos kinas po 2014 m. karo

2014 – ieji metai gali būti laikomi Ukrainos kino atgimimo pradžia. Vienas svarbiausių įvykių tampa kolektyvinės, savanoriškais pagrindais sukurtos studijos „Babylon‘13“ įsteigimas. Volodymyro Tykhyy (ukr. Владимир Тихий) iniciatyva suburtos studijos kūrėjai žaibiškai reaguoja į Euromaidano įvykius, esant informacijos ribojimui, trumpais dokumentiniais filmais informuoja pasaulį apie įvykių eigą. Studija tapo dokumentinių filmų, skirtų revoliucijai ir karui Rytų Ukrainoje, kūrimo branduoliu: svarbūs Volodymyro Tykhyy „Euromaidan. Rough Cut“ ir Yulios Gontaruk (ukr. Юлия Гонтарук) bei Romano Lyuby (ukr. ​​Роман Любы) filmai.

Filmuose pagrindinis dėmesys – karui Rytų Ukrainoje, kintančiai tautinei tapatybei, gyvenimui nuolatinės karinės grėsmės sąlygomis, kuriami filmai, jautrūs LGBTQ bendruomenei, sukarintam, smurtiniam mąstymui. Šios temos skleidžiasi šiuolaikinių meinink(i)ų darbuose: Piotr Armianovski, Mykola Ridnyi, Oksana Karpovych, Oleksiy Radynski.

Prasidėjus karui, Ukrainos vaidybinio kino gamyba susidūrė su dideliais ekonominiais iššūkiais, tačiau palaipsniui ima rastis bendradarbiavimo projektai, kurie apvainikuojami naryste Euroimages.

2017 m. filmas „Kiborgai. Herojai Nemiršta“ (ukr. Киборги angl. Cyborgs: Heroes Never Die, rež. Ahtem Seytablayev, ukr. Ахтем Сеитаблаев) – didžiausios komercinės sėkmės sulaukęs filmas tiek Ukrainoje, tiek svetur.

Po ilgos pertraukos pasirodo vaidybiniai filmai, įvertinti ir tarptautinėje bendruomenėje. Reikšmingiausi pastarojo meto filmai: Venenecijos kino festivalyje Horizonto programoje geriausiu filmu tapęs “Atlantida” (ukr. Атлантида angl. Atlantis, rež. Valentyn Vasyanovych, 2019). Venecijos kino festivalio kino kritikų savaitėje apdovanotas „Blogi keliai“ (Bad roads, rež. Natalija Vorozhbit, 2020), Berlyno kino festivalyje jaunimo žiuri prizu „Crystal Bear“ apdovanotas Žemė, stop! (Stop zemlia, rež. Kateryna Gornostai, 2021).

Ukrainos ir Lietuvos bendrakūryba

Dėmesys Ukrainai ryškus Lietuvos kūrėjų darbuose. 2015 m. režisierė Živilė Mičiulytė sukuria dokumentinį portretą apie Lietuvoje gyvenusią, prasidėjus karui į Ukrainą grįžusią karę „Žaną“. Apie ribines patirtis kare pasakoja ir Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ (2017), kurio veiksmas vyksta Ukrainoje. Ukrainoje tragiškai nužudyto Manto Kvedaravičiaus dokumentinio kino juosta “Mariupolis” (2016) atskleidžia miesto, kuriame vyksta karas, kasdienybę įamžindama ten gyvenančius poetus ir batsiuvius.

Tarptautinio pripažinimo Sundance kino festivalyje sulaukęs bendras Ukrainos-Lietuvos projektas “Mėlyna kaip  apelsinas žemė” (rež. Irinos Tsilyk, prod. Anna Kapustina/Giedrė Žickytė) pasakoja apie Donbase gyvenančios šeimos kasdienybę.

Kiti svarbūs filmai apie Ukrainą

„Maidanas“ (ukr. Майдан, rež. Sergei Loznitsa , 2014)

„The Distant Barking of Dogs“, (rež. Lereng Wilmont, 2017)

„Julia Blue“ (rež. Roxy Toporowych, 2018)

„Donbasas“ (ukr. Донба́сс, rež. Sergei Loznitsa, 2018)

„Olga“ (rež. Elie Grappe, 2021)

Šaltiniai